Antrą vakarą mano akis užkliūna už išplėšto sąsiuvinio lapo kieme, įsimaišiusio tarp valiūkiškų rudeninių lapų. Šiandien su smalsumu pakėliau ir paskaičiau. Gražūs pradinuko žodžiai apie tai, kaip rudenį apsinuogina medžiai, vėsu ir šalta... Visas lapas mėlynu parkeriu didelėm raidėm išraitytų sakinių, kuriuos skaičiau su nostalgija ir šypsena.
Staiga atverčiu kitą pusę, o ten – mokytojos komentaras ryškiai raudonu tušinuku: „Daug klaidų. Mokykis dirbti savarankiškai!“. Net krūptelėjau... Suspaudė širdį, kai supratau, kodėl jis išplėštas ir voliojasi niekam nereikalingas. Tarsi persismelkęs kažkokios gėdos ir nusivylimo. Pasityčiojimas, kurį visi mato, bet apsimeta, kad jo nėra...
Iki šiol mes labai dažnai girdime tuos raudonu parkeriu išrėžtus žodžius, kuriuos sunku pavadinti grįžtamuoju ryšiu. Tai tiesiog raudonai išrašyta (kartais ištėkšta) kritika, neparinktais atsitiktiniais žodžiais, be paskatinimo stengtis ir augti. Ne veltui mes kartais jos tebebijom ir vengiam kaip tik įmanoma: drebam prieš egzamino rezultatus, šefo kabinete skaitydami ataskaitą ir net namie, išgirdę žodžius „reikia pasikalbėti“. Deja, ir patys esam taip išmokę: nutylim, kas negerai, tarsi nieko nevyktų mūsų galvoje; arba jau kai pasakom – tikras viesulas išsiveržia iš mūsų ir nusiaubia viską aplink...
Gera žinia, kad mes čia galim šį tą pakeisti. Jau šiandien pradėję nuo savęs. Mokytis teikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį net jei niekas anksčiau to nemokė mūsų. Išsakyti, ką galvojame neįžeisdami kito. Ne tik pastebėti trūkumus, tačiau ir pagirti už tai, kas gerai (juk tikrai kas nors būna gerai!). Galvoti ne tik apie turinį ir savo ketinimą, bet ir atsargiai parinkti žodžius – tokius, kokius patys norėtume išgirsti. Komentuoti ne tam, kad pademonstruotume savo išmonę ir galimybes, o kad realiai padėtume kitam augti, parodydami jo potencialą. Juk žmonės auga ne iš trūkumo, o iš to, ką turi stipraus!
Klysti taip pat žmogiška – niekada nepalikime kitų vienų „voliotis“ savo klaidose kaip tas (ne)pamirštas lapas kieme... Ištieskime ranką, nuo to ji tikrai nenukris :)
Priimti kito žodžius be nuoskaudos galėsime tik patys išmokę juos sakyti. Tik juos sakydami pradėsim trinti raudono tušinuko dėmes mūsų visuomenėje. Juk visuomenės jautrumas prasideda kiekviename mūsų.
Linkiu jautrumo. Sau, kitiems ir iš kitų. Nuo dabar ir čia.
