Visus šiuos metus mokiausi save mylėti. Mylėti ne tada, kai persidirbęs savaitgalį nebeturi jėgų arba ligos priverčia susirūpinti sveikata. Mylėti avansu. Vien už tai, kad esi. 
- Rūpintis savo poreikiais ir savijauta. 
- Klausytis savo kūno ir širdies. 
- Ilsėtis vakare ar nueiti miegoti anksčiau net kai turi darbų. 
- Išjungti kompiuterį, kai nebeveikia galva.
- Leisti pamiegoti ilgiau ar padrybsoti lovoje su knyga ir arbata. 
- Netvarkyti kambarių ar negaminti maisto jei neturi tam noro šią dieną. 
- Palikti mirkti neplautus indus, kai jauti, kad šiuo metu yra svarbesnių dalykų, pvz. pažiūrėti filmą su mylimuoju. 
- Atidėti susitikimus, kai nori pabūti su savimi, pasivaikščioti ar pasvajoti. 
- Nekelti telefono ragelio, jei šiuo metu neturi nuotaikos pokalbiams. 
- Vakare ar šeštadienį nesitikrinti pašto ir Facebook'o, o būti su tais, kas šalia tavęs tikrovėje. 
- Net ir užimčiausią dieną skirti laiko sau: meditacijai, dienoraščiui, skaitymui ar kūrybai. 
- Rasti laiko apkabinimui net kai skubi.
- Atleisti sau už netobulumą, klaidas, nepadarytus darbus. Net pasveikinti save už tai.

Tikriausiai nemokėjau to daryti visą gyvenimą. Susierzindavau išgirdusi „mylėk save“. Kažkokia nesąmonė – kaip gali savęs nemylėti? Juk tai tarsi savaime suprantama... Tačiau dabar ypač suprantu, kad to reikia mokytis – jausmo, požiūrio, veiksmo. Nemažai jau išmokau, bet vis dar daug ko mokausi. Juk meilė yra viso gyvenimo mokslas 

P.S. Tikriausiai ne veltui gavau dovanų šias nuostabias gėles?