Ką reiškia įsimylėti kančią?

Kai įsimylime, įsimylėjimo „objektas“ uzurpuoja visas mūsų mintis, emocijas, net laiką. Visa kita tampa mažiau svarbu ar net nesvarbu – draugai, mokslai, darbai... Neuromokslininkai sako, kad įsimylėjimas praeina po 6-8 mėnesių – įsišėlę hormonai aprimsta, tuomet žmogus vėl mąsto blaiviai, ir pradeda savo mylimąjį matyti realiau, be rožinių akinių. Tada jausmas išauga į rimtus santykius, arba subliūkšta kaip iliuzija.

debesysVis tik į šalį nustumti dalykai tame etape (pusė metų juk ne taip ir mažai!) kartais gali kainuoti negrįžtamus praradimus – galbūt kažko svarbaus atsisakėme, galbūt atstūmėme svarbų žmogų, galbūt praleidome kažkokią įdomią galimybę. Vien dėl to, kad tuo metu mūsų smegenys buvo pernelyg užimtos mylimuoju.

Panašūs procesai vyksta, kai įsimylime savo kančią. Ji užima visas mūsų mintis. Mes nebeturime laiko, erdvės kitiems dalykams (ir žmonėms) savo gyvenime, o ypač – viskam, kas malonu, gražu, gera. Ar tikrai verta taip įsikibti?

Niekas mums nedraudžia mylėti savo kančios – bet tegu ta meilė būna viena iš sudedamųjų Gyvenimo dalių. Tegu ji netrukdo megzti santykių, pažinti naujų dalykų, mokytis, grožėtis, ieškoti, bandyti. Tegu ji būna postūmis ir įkvėpimas. Juk jei įsimylėjimas subręsta, šis gražus santykis veda į atvirumą įvairiems Gyvenimo žygiams, džiaugsmą mažiems dalykams ir atspirtį keliauti ten, kur laimė.

Taip, kančia gali būti labai pavydi ir egoistiška. Ji norės daug laiko, dėmesio ir energijos. Ji gali to reikalauti labai garsiai ir aiškiai. Bet juk žinot, kad sveikiems santykiams bus naudingiau, jei paliksite savo kančią bent keliems vakarams namie, kad galėtumėt pasilinksminti su draugėmis? :)

Būti aklam, kai turi akis – neįdomu, nenaudinga, netikra. 
Linkiu pasirinkti atvirumą. Bent šią savaitę. O gal patiks? :)

Palikite smegenyse ir gyvenimuose vietos – skirtingiems patyrimams, žmonėms, mintims.

Virš debesų visad šviečia saulė, o po jais – verda Gyvenimas. Tereikia atmerkti akis.