Visądien bandau publikuoti šį įrašą, bet vis kas nutinka – tai pastringa Facebook‘as, tai neįsikelia nuotrauka (ir vis dar neįsikelia), tai dėmesio prašo šuo, tai vėluoju į treniruotę... Realiai tai tik mano įgudę vidiniai stabdžiai, mėgstantys trukdyti ir pasiteisinti: „Nespėju.. tuoj Velykos... Penktadienis... Pilna kitų darbų... Niekam neaktualu... Kokia čia naujiena...“.
Prisipažinsiu. Man nusibodo mano nuolatinis trypčiojimas, kai noriu kažką pradėti ir padaryti. Idėja gimsta akimirksiu, o laukimas, kol ją realizuosiu – virsta amžinybe... Man nusibodo tas nuolatinis pasiteisinimas, kad dar reikia pasiruošti, padailinti, pamatuoti, paanalizuoti, sustyguoti detales... Šis perfekcionizmas žudo idėjas, stabdo veiklą ir neleidžia mėgautis procesu. O labiausiai – neleidžia man patikėti, jog esu Pakankamai, kad pradėčiau jau dabar!
Metu iššūkį savo perfekcionizmui, ir imuosi daryti!
Netobulai – bet darau.
Nepasiruošusi – bet darau.
Kiti kažką pagalvos – vis tiek darau.
Bijau – bet darau.
Noriu – darau!
Jau gal metus „svaigstu”, kaip pradėsiu rašyti blog’ą. Jau nusipirktas ne vienas adresas, galvota apsigalvota, esu prirašiusi tekstų, bet vis kažko negana. Savaitgalį po tarptautinio „Toastmasters“ kalbų konkurso Klaipėdoje, važiuodama namo autobusu su Wi-Fi (matyt ne veltui negavau bilieto į traukinį) pyktelėjau ant savęs ir nusprendžiau – nebėra ko laukti. Niekas nepasikeis tai vis atidedant rytojui ar kitiems metams. Nusprendžiau, kad galiu pradėti ir tai padaryti dabar. Išsirinkau šabloną, padariau pirmuosius žingsnius, ir šią savaitę išsikėliau sau tikslą pagaliau tinklaraščiui suteikti gyvybę. Supratau, kad tai taip subrendo, kad jeigu dar ilgiau palauksiu – viskas susprogs :)
Tad kviečiu užsukti į Tuesipakankamai.lt, kur rasite ir matytų tekstų (pvz. apie sėkmės baimę), ir naujų, dar nepublikuotų (ir užlaikytų „kol ateis tinkamas metas“), pvz. apie saiko jausmą ieškant savo ypatingumo, atleidimą iš darbo ar socialinių tinkle iliuziją. Čia dalinsiuosi savo mintimis, patyrimais ir įkvėpimais iš kasdienybės. Gal kartais neišbaigtai, gal kartais tiesmukai, netobulai parenkant žodžius, gal ne taip kaip tikiuosi ar tikisi kiti, bet visada – nuoširdžiai. O tai man nuo šiol ir svarbiausia.
Va, aš tai padariau. Padaryk ir Tu!
